Konvertitas (arba atsivertėlis) – tai asmuo, vieną religiją (tikėjimą) pakeitęs kitu. Atsivertimo procesas apima tiek vidinius dvasinius pokyčius, tiek išorinės religingumo raiškos pasikeitimus, dėl kurių keičiasi įsitikinimai ir elgesys. Galima išskirti dvi pagrindines atsivertimo formas, kurios aktualios atliekamo tyrimo kontekste: santykinį atsivertimą ir racionalų (intelektualųjį) atsivertimą. Racionalųjį atsivertimą, kitaip nei santykinį, skatina ne ryšiai su žmonėmis, o intelektinės paieškos (Nieuwkerk, 2014).
Lietuvoje taip pat yra atsivertimo į islamą atvejų. Kalbant apie musulmonus Lietuvoje, 2021 m. atlikto visuotinio gyventojų surašymo duomenimis šalyje gyvena 2165 musulmonų sunitų.[1] Tiesa, duomenų apie konvertitų skaičių Lietuvoje nėra. Tačiau Lietuvoje konvertitų klausimas sulaukia dėmesio akademiniame lauke (V. Norvilaitė ir E. Račius (2017), E. Račius (2013). Vis tik trūksta supratimo apie moterų motyvus atsiversti į islamą.Tyrinėti moterų perėjimą į kitą religiją yra svarbu: moterų atsivertimas gali sukelti dar stipresnę reakciją, nes pagal įvairias tradicijas moterys dažnai laikomos etninių ir religinių ribų ir identitetų simboliais (Turner, 2019).
Šiame straipsnyje yra apžvelgiami lietuvių moterų atsivertimo į islamą motyvai ir patirtys.
Pažintis su islamu
Dauguma moterų, pasakodamos apie pirmąjį prisilietimą prie islamo, teigė, kad apie šią religiją sužinojo per užsimezgusį kontaktą su kitais asmenimis, pavyzdžiui, iš draugų arba iš savo (būsimų) vyrų. Viena informantė, pasakodama apie savo pažintį su islamu, prisiminė, kaip mokykloje susipažino su mergina, atvykusia iš Artimųjų Rytų šalies, ir ją sudomino merginos elgesys bei atvirumas, koks yra retas Lietuvoje. Ši pažintis paskatino domėtis islamu, nes informantę domino klausimai apie religijas, kadangi jos šeima nebuvo itin religinga ir jai kildavo mintys, kodėl ji gyvena be religijos ir ar mirs be religijos. Tad domėjimąsi religija galima laikyti pasirengimu spręsti egzistencinius klausimus ir parodyti atvirumą religiniams pokyčiams (Shaw, Joseph ir Linley, 2005, 1-11). Taip pat moterys susidomėjo islamu, susipažinusios su būsimais vyrais, kurie joms papasakojo apie šią religiją ir parūpindavo skaitinių apie islamą ir jo pagrindines temas.
Šioje vietoje svarbu pabrėžti, kad, informančių teigimu, islamas buvo priimtas ne kaip santuokos su musulmonu rezultatas, kai moterys yra įkalbamos vyrų atsiversti į islamą. Pasitaikė atvejis, kad viena moteris islamą priėmė dar besimokydama mokykloje. Be kita ko, moterų atsivertimas įvyko iki santuokos su dabartiniu vyru, pažinties su sužadėtiniu, o kai kurios informantės moterys yra netekėjusios ar nesusižadėjusios..
Prisilietimas prie islamo įvyko ir racionaliu (intelektualiniu keliu), pavyzdžiui, skaitant informaciją apie šią religiją rengiamam projektui mokykloje arba dalyvaujant paskaitoje apie islamą ir moterų teises. Intelektualinio atsivertimo būdas didėja dėl „privatizuotos“ religijos Vakarų visuomenėje ir vis dažniau naudojamų beasmenių religinės komunikacijos būdų: knygų, žurnalų, specializuotų laikraščių, filmų, televizijos, vaizdo ir garso įrašų ir kt.
Jausmai islamo priėmimo metu
Visų pirma, islamo priėmimo procedūra vyksta atliekant apsiprausimo ritualą ir pakartojant šachadą, musulmonų tikėjimo išpažinimą (nėra kito dievo, išskyrus Alachą, o Muhamedas yra jo pranašas). Vienos moterys vyko į mečetę su liudininkais priimti šios religijos, o kitos šachadą ištarė namuose.
Atsivertimas į islamą taip pat sukėlė tokius jausmus, kurie prilygo santuokos registracijai, naujam gimimui ar netgi naujam gimtadieniui. Islamo priėmimas tapo įvykiu gyvenime, kuris kelia euforiją ir yra kaip naujas puslapis, kurį galima atversti.
Islamo priėmimas sukėlė tokius jausmus, kaip ramybę, laisvę, užtikrintumą ir pasididžiavimą savimi. Štai viena moteris pasakojo, kad iki islamo priėmimo ji pasižymėjo uždarumu ir po atsivertimo įgijo daugiau drąsos, atvirumo ir pasitikėjimo savimi.
Konvertitės svarstė, kad tapimas musulmone sukėlė sugrįžimo į namus jausmą.
Atsivertimas į islamą moterims sukėlė pozityvius jausmus, kurie pasireiškė ramybės, laimės ar pasididžiavimo, pasitikėjimo savimi jautimu. Religijos priėmimas taip pat žymi naują įsimintiną gyvenimo etapą.
Gyvenimas po islamo priėmimo ir musulmoniškos tapatybės palaikymas
Verta paminėti, kad atsivertimo procesas nesibaigia, kai konvertitas prisijungia prie naujosios religinės grupės. Atsivertimas toliau tęsiasi per įsipareigojimus (pavyzdžiui, grupės identiteto ir vertybių palaikymą), kurių dėka individas gali vis labiau susitapatinti su nauja religine bendruomene, jos prasmėmis ir tikslais (McGuire, 2008, 81).
Siekdamos palaikyti musulmonišką tapatybę, konvertitės po islamo priėmimo pradėjo kukliau rengtis, dengti rankas, kojas, kaklą. Be to, ir toliau vadovaujamasi penkiais islamo stulpais (tikėjimo liudijimas, malda, pasninkas, turto mokestis, piligrimystė). Moterys nevartoja alkoholio ir laikosi islamiškų mitybos principų, vartodamos halal produktus, neprieštaraujančius islamo įstatymams. Tiesa, kai kurios informantės iki islamo priėmimo laikėsi Ramadano, mokėsi melstis, nevalgė kiaulienos. Tad religinės grupės praktikos prieš patikėjimą religinėmis nuostatomis ir religijos priėmimą.
Pasitaikė tokių atvejų, kad dėl pasikeitusio gyvenimo būdo keitėsi ir moterų draugų ratas, teigiant, kad „jeigu aš būsiu su senais draugais, na tai tikrai man bus sunku praktikuoti“[2] religiją. Tokie pokyčiai, atėję su religijos priėmimu, gali suteikti naują tapatybę ir naują gyvenimo prasmės suvokimą bei kasdienių gyvenimo praktikų pasikeitimus (Paloutzian et al, 1999).
Be to, dalyvaujama musulmonų bendruomenės organizuojamose renginiuose, skirtoms islamiškoms šventėms paminėti, pavyzdžiui, pasibaigus Ramadanui švenčiamoje Eid al-Fitr ar Aukojimo šventėje (Eid al-Adha). Moterims organizuojami susitikimai, kurių metu diskutuojamos temos, susijusios su Pranašo Muchamedo mokymais ir Korano temomis. Prisiminta, kad Vilniuje esančioje mečetėje taip pat sekmadieniais vykdavo susitikimai, skirti merginoms. Per šias praktikas yra palaikomi ir stiprinami ryšiai bendruomenės viduje.
Kalbant apie ryšius tarp musulmonų, kai kurios moterys prisiminė, kad, priėmusios islamą, gavo dovanų (pavyzdžiui, maldos kilimėlį ar drabužių) iš kitų musulmonų (-ių). Tai tapo savotišku pasveikinimu prisijungus ir įsiliejus į musulmonų bendruomenę. Toks gestas konvertitėms parodė, kad jos yra laukiamos musulmonų tarpe.
Taigi išryškėjo, kad konvertitės, siekdamos palaikyti musulmonišką tapatybę, į savo gyvenimą įtraukė pagrindines islamiškas praktikas bei lankosi islamiškose šventėse ar dalyvauja moterims organizuojamuose renginiuose.
Moteris ir islamas
Kalbintos moterys akcentavo, kad islame egzistuojančios taisyklės yra skirtos apsaugoti ir išreikšti pagarbą moteriai, o ne ją apriboti.
Daug diskusijų keliantis objektas – islamas ir moterų teisės. Nors islamas sulaukia kritikos, kad jis nepakankamai užtikrina moterų teises ir neskatina lyčių lygybės, vis tik kiekvienas žmogus yra savaip svarbus.
Informantės pastebi, kad islame svarbus vaidmuo yra suteikiamas motinoms, ir moteris, pagimdžiusi vaiką, sulaukia didelės pagarbos. Šioje išsakytoje mintyje taip pat atsispindi tai, kad egzistuoja skirtumas tarp identiškumo ir lygybės – islamas moko, kad Dievo akyse visi žmonės yra lygūs, nors ir nevienodi. Taigi, nepaisant to, kad musulmonai turi numatytas skirtingas prievoles ir pareigas pagal lytį, jos vienas kitą papildo, taip leidžiant ir moterims, ir vyrams jaustis svarbiais ir reikalingais visuomenėje.
Pasakodamos apie savo ryšį su hidžabu ir pasirinkimą jį dėvėti, informantės akcentavo, kad per hidžabą jos parodo savo tikėjimą ir turimas vertybes. Taip pat hidžabas garantuoja saugumą ir deklaruoja, kad visos moterys lygios, t.y. „kad nebėra tiek to didelio vertinimo pagal išorinį viršelį“[3]. Verta paminėti, kad hidžabas siejasi su religine tapatybe – moteris pati save identifikuoja kaip musulmonę ir aplinkiniai žmonės gali ją identifikuoti kaip musulmonę. Be to, musulmonės moterys dėvi hidžabą norėdamos atspindėti musulmonišką tapatybę, siekdamos socialinio draugų ir šeimos palaikymo, pagarbos ir religinės pareigos jausmo. Musulmonės moterys taip pat nurodo, kad hidžabo dėvėjimas yra apsaugos nuo seksualizacijos priemonė, leidžianti visuomenėje įtvirtinti save kaip žmogų, o ne kaip seksualinį objektą (Tolaymat ir Moradi, 2011, 383–392).
Kalbant apie hidžabą ir jo dėvėjimo iššūkius Lietuvoje, buvo teigiama, kad iš pradžių buvo sunku rodytis viešumoje su hidžabu, nes buvo žinojimas, kad „reiks atlaikyti šimtus žvilgsnių“.[4] Taip pat išreikšti nuogąstavimai, kad, nepaisant to, kad norisi prisidengti galvą, Lietuvoje musulmonėms moterims trūksta saugumo, kad būtų galima įgyvendinti šią islamišką praktiką.
Nors islamas hidžabą vertina kaip moterų įgalinimo, kuklumo ir išsivadavimo ženklą, vakarietiškos šalys jį laiko moterų priespaudos požymiu. Vakaruose vyrauja paplitusi nuostata, kad musulmonės yra pavergtos, o hidžabas suvokiamas kaip priespaudos ir atsilikimo simbolis (Lone, 2019). Yra manoma, kad hidžabas sukuria palankią terpę moterų diskriminacijai bei simbolizuoja lyčių lygybės principo pažeidimą. Galima pastebėti, kad yra vadovaujamasi išankstinėmis nuostatomis, kurios atspindi tai, kad musulmonės moterys yra engiamos ir negali priimti už save sprendimus, bei eskaluoja diskursą, kad musulmoniška kultūra kelia potencialią grėsmę Vakarų kultūrai ir politinei sistemai (Sinclair, 2012, 19-39).
Apibendrinant, islamo religija moteriai garantuoja materialinį stabilumą ir išlaikymą, pagarbą. Nepaisant to, ar asmuo yra vyras ar moteris, islamo mokyme ryškėja, kad kiekvienos lyties atstovas yra svarbus visuomenėje. Hidžabo dėvėjimas, kuris kelia daug diskusijų, padeda apsisaugoti nuo seksualinės objektyvizacijos ir kartu įtvirtinti savo, kaip musulmonės, tapatybę.
Vietoje išvadų: tyrėjos refleksija
Imtis šio tyrimo paskatino paplitęs požiūris, kad moterys pasirenka priimti islamo religiją dėl santuokos su vyru musulmonu. Norėjau išsiaiškinti priežastis ir pagrindinius motyvus, kodėl moterys nusprendžia atsiversti į islamą ir kaip keičiasi jų gyvenimas po šios religijos priėmimo.
Interviu praėjo sklandžiai. Jų metu informantės noriai dalijosi savo patirtimis, rekomendavo skaitinių ar socialiniuose tinkluose egzistuojančių grupių, kur daugiau galima sužinoti apie islamą. Kalbėdamos apie islamą ir moterų teises, konvertitės pabrėždavo, kad reikia daryti skirtį tarp religijos ir kultūros, nes musulmoniškų šalių kultūrose egzistuojančios praktikos ar elgesio būdai nėra tai, kas deklaruojama islame. Buvo akcentuota, kad islamas nėra priespaudą kelianti ar moteris suvaržanti religija, kaip dažnai yra pateikiama žiniasklaidoje. Buvo malonu, kai informantės pasakydavo, kad smagu, jog yra daromi tyrimai apie moteris bei jų padėtį islame, kadangi egzistuoja trūkumas informacijos šia tema. Noriu padėkoti moterimis, sutikusiomis su manimi pasikalbėti ir papasakoti savo istorijas.
Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Religinio identiteto kaita: lietuvių konvertičių atsivertimo į islamą motyvai ir patirtys“, Nr. P-SV-23-367 .
Literatūros ir šaltinių sąrašas
- „Gyventojų ir būstų surašymai – oficialiosios statistikos portalas”, https://osp.stat.gov.lt/gyventoju-ir-bustu-surasymai1.
- Lofland, John ir Skonovd Norman, „Conversion Motifs“, Journal for the Scientific Study of Religion, 1981.
- Lone, Rameez, „Hijab: Empowerment or Oppression“, 2019.
- McGuire, Meredith. „Religion: The Social Context“. Waveland Pr Inc; 5th edition, 2008.
- Norvilaitė, Vaida, ir Egdūnas Račius. „Features of salafism among Lithuanian converts to Islam.“ Nordic Journal of Religion and Society1 (2017): 39-57.
- Račius, Egdūnas, „Lithuanian Muslims’ attitudes toward participation in the democratic political process: the case of converts.“ Muslim Political Participation in Europe (2013): 83.
- Shaw, Annick, Stephen Joseph & P. Alex Linley, „Religion, spirituality, and posttraumatic growth: a systematic review“, Mental Health, Religion & Culture, 8:1, (2005): 1-11.
- Sinclair, Stefanie, „National identity and the politics of the ‘headscarf debate’ in Germany“, Culture and Religion, 13:1, (2012):19-39.
- Turner, Karen, „Convertitis and the Struggle with Liminality for Female Converts to Islam in Australia”, Archives de sciences sociales des religions,
- van Nieuwkerk, Karin, „Conversion“ to Islam and the Construction of a Pious self“, Oxford Press, 2014.
Išnašos
[1] „Gyventojų ir būstų surašymai – oficialiosios statistikos portalas“, https://osp.stat.gov.lt/gyventoju-ir-bustu-surasymai1.
[2] Interviu nr. 8
[3] Interviu nr. 3
[4] Interviu nr. 12
Nuotraukos autorius Mihai Surdu iš Unsplash
Milda Janeikaitė