Šiandieniniame pasaulyje, gausiame kultūrų, tradicijų ir kulinarinių šedevrų, religijos ir maisto sąsajų esti labai įvairių ir daugiareikšmių. Per maistą žmonės formuoja savo santykį su žeme, gyvūnais, artimaisiais ir svečiais, galiausiai su Dievu. Tai, kaip žmonės valgo, atskleidžiamas požiūris į juos supančią aplinką ir į visa, kas yra gyva. Valgymas yra mėgavimasis ir Dievo, kaip visų gėrybių davėjo, pripažinimas. Suprasdami ką, kodėl ir kaip valgo, žmonės švenčia ragaudami laukų, sodų, miškų, vandens telkinių gėrybes ir vertina įgūdžius tų, kurie gali iš sėklų ir gyvūnų išauginti skanų maistą (Wirzba, 2011, 3).
Religijos ir maisto sąsajos suteikia mūsų gyvenimui prasmės ir reikšmės. Valgymas šventoje erdvėje ir šventu laiku yra vienas iš pagrindinių ritualinės veiklos būdų, priartinančių prie dievų ar protėvių.
Atlikus kokybinį tyrimą su aktyviais Romuvos bendruomenės nariais, galima apibūdinti santykį su ritualiniu maistu iš jų pačių perspektyvos; parodyti, kaip ryšys tarp maisto ir religijos atsispindi kasdien ir įvairių progų metu.
Ritualinis maisto aspektas
Nuo antikos laikų maistas buvo neatsiejama religinių apeigų dalis, o ritualinis maisto aspektas tampa dominuojančiu dievybių garbinimo kontekste (Salamone, 2004, 141).
Nuotraukų autorė: Orinta Labutytė, visos teisės saugomos
Antropologas C. Lévi-Strauss ritualą apibūdina kaip reakciją, kuri nuolat naudojasi nežodinėmis išraiškos priemonėmis, tokiomis kaip gestai ir materialūs simboliai. Ritualas nėra tiesioginis atsakas į pasaulį ar net į pasaulio patirtį – tai atsakas į tai, kaip žmogus mąsto apie pasaulį (Lévi-Strauss, 1990, 679; 681). Ritualas[1] religijose apibrėžiamas kaip nustatyta apeiginių veiksmų, kuriais garbinama šventybė, tvarka.
Pasak prancūzų filosofo, semiotiko R. Barthes, maistas yra daugialypis ta prasme, kad jis formuoja mūsų tapatybę, kultūrą ir, galiausiai, visuomenę (Barthes, 2013, 21).
Etnografiniai, etnoistoriniai ir šiuolaikiniai duomenys rodo, kad bendravimo veikla yra viena iš pagrindinių socialinės veiklos sričių. Iš tiesų maistas, šventės ir pokyliai buvo labai svarbūs socialinių ir istorinių transformacijų procesams. Taip pat akivaizdu, kad socialinis tapatumas ir statusas yra lengvai formuojami ir perduodami per su maistu susijusias praktikas. Čia taip pat galime galvoti apie tai, kaip socialiniai, politiniai tapatumai ir siekiai sukuria savitas bendravimo, ir vartojimo strategijas (Bray, 2002, 9).
Romuvos susibūrimų, dainavimų metu, valgymo drauge tradicijos yra svarbios, nes apeigos yra bene didžiausia dvasinės raiškos dalis. Ritualiniu maistu galima vadinti specifinį, specialiai ruošiamą ir siūlomą per religines apeigas[2], ritualus ir praktiką. Įvairiose tikėjimo sistemose ritualinis maistas gali labai skirtis pagal sudėtines dalis, paruošimo būdus ir paskirtį. Maisto produktai gali būti aukojami dieviškoms būtybėms kaip pagarbos ir atsidavimo ženklas. Juos gali valgyti dalyviai, kad gautų ritualo palaiminimą, arba jais gali dalytis bendruomenė, kad sustiprintų vienybės ir bendruomenės ryšio jausmą.
S. Aktas-Polat ir S. Polat tyrimų analizavimas teigia, kad maistas laikomas religijos simboliu ir atlieka svarbų vaidmenį tradicijose, taip pat, kad valgis tarpininkauja bendraujant su Dievu ar aukščiausiomis būtybėmis, o dvasinis įsipareigojimas laikytis maisto taisyklių lydi priklausymo tam tikrai religinei grupei jausmą. Religijos tikslais valgomo maisto simbolinė reikšmė yra svarbesnė už jo maistinę vertę, todėl religinė tapatybė dažnai siejama su maistu. Pavyzdžiui, būti žydu ar musulmonu reiškia nevalgyti kiaulienos, būti hinduistu – būti vegetaru (Aktas-Polat, Polat, 2020, 279-280).
Sudėtinga įvardinti, ar būnant Romuvos atstovu formuojasi išskirtinis santykis su maistu. Pasak pašnekovų, net jeigu lietuviai savęs ir netapatina su baltų kultūra ir tikėjimu, jų nuomone, jie patys net nežino, kad laikosi baltiškų papročių ir tradicijų. Skirtumas tarp romuviečių ir neromuviečių tas, kad baltiškojo tikėjimo išpažinėjai domisi ir labiau įsigilina į ritualinio maisto reikšmę, kodėl toks maistas, kodėl ne kitoks, kodėl būtent toks maistas valgomas konkrečių švenčių metu ir panašiai. Išskirtinai pabrėžiamas ritualinio maisto kaip simbolio žinojimas ir supratimas.
Valgis švenčių ir apeigų metu
A. J. Greimo teigimu, iš etnografinių lietuviškų švenčių aprašymų sužinome apie įvairioms progoms ruošiamų valgių įvairumą, išskiriant jų pritaikymą kiekvienai šventei atskirai (Greimas, 2005, 41-42).
Dalindamiesi savo patirtimi apie kalendorinių švenčių šventimą, romuviečiai minėjo archaišką Kūčių šventimą ir joms gaminamą patiekalą – kūčią, kurioje atsispindi paprastumas ir natūralumas. Taip pat buvo minimi kūčiukai, aguonų pienas; per Pusiaužiemį gaminami kamukai; pavasario šventėse (pvz., Jorę, Velykas, Sambarius) – valgomi kiaušiniai, virtinukai su varške; per Rasas – sūris, medus; per Žolinę – obuoliai, duona, gira ir kt. Stengiamasi, kad gėrimai būtų namų gamybos. Ilgių laikotarpiu vyrauja tamsių spalvų valgiai, pvz. burokėlių sriuba su baravykais. Pasak pašnekovės, karšta sriuba ir jos garas, tai kaip ugnies dūmas kylantis į viršų. Manoma, kad per tai bendraujama su protėviais.
Jei kasdienybėje duona dažniausiai perkama, tai šventėms ir apeigoms ji yra kepama išskirtinės išvaizdos, paženklinta simboliais (pvz., žirgeliais, saulės ir ugnies ženklais), papuošta rugių varpomis.
Pavyzdžiui, vestuvių apeigoms prašoma, kad būtų su geriausiais palinkėjimais iškepta naminė duona, bei būtų jauniesiems ragauti skirto medaus.
Stebėtos Žolinės šventės akcentas – juoda duona, iškepta iš naujo javų derliaus, moters ir vyro laužiama per pusę ir siunčiama pagal saulę dalintis tarp apeigoje esančiųjų. Ant žolynais papuošto ir austinėmis staltiesėmis užkloto stalo sudėtos sodo, miško, daržo gėrybės, pačių ruošti ar pirktiniai nemėsiški valgiai.
Apeiga savo turiniu artima papročiui, o kartais ją galima vadinti ir papročiu, bet tarp apeigų ir papročių gali būti ir skirtumų. Apeigas etnokultūros tyrinėtojai įvardija kaip visumą su tradicijomis susijusių veiksmų ir poelgių, kuriais siekiama išreikšti tam tikrą idėją, jausmus. Svarbiausias apeigos bruožas – jos simboliškumas. Paprotys tokios prasmės neturi. Apeigos ir ritualai dažniausiai yra kilę iš senųjų tikėjimų, magijos (Žemaičių žemė, 2003, 12).
Pasak L. Klimkos, apeigos, virsdamos papročiais, nebetenka sakralumo, o praktikuojamos tik iš pagarbos tradicijai, senolių atminimui (Klimka, 2012, 92).
Sprendimą apeigų metu naudoti vienus ar kitus maisto produktus, daiktus, lemia tradicija[3], taip pat remiantis etnografiniais bei rašytiniais istoriniais šaltiniais, paliekant vietos galimai improvizacijai, pajautimui, o ne aklam atkartojimui. Svarbiausia, kad būtų aktuali prasmė šiandien. Stebėtose apeigose buvo naudojami šie maisto produktai: druska, grūdai, duona, gira. Skirtingų apeigų metu taip pat gali būti kiti produktai: pvz., alus, midus, medus, baltas varškės sūris ir kt. Yra svarbus su raugu gamintas maistas.
Druska – kaip vienas pagrindinių maisto priedų naudojamas apeigose, tai yra ypatingą svarbą turintis produktas.
Ritualinis valgymas kaip bendrystės pagrindas
Nors sena aksioma „esi tai, ką valgai“ yra labiau apie fiziologiją, bet ne tik apie ją – apima ir svarbų socialinį aspektą. Tai, kaip ir ką valgome, yra vienas iš pagrindinių būdų apibrėžti save kaip socialinę būtybę ir tam tikros grupės narį (Bray, 2002, 3-4). Valgymas kartu labai suartina, padeda vieniems kitus pažinti ir puoselėti bendrystę.
J. Brumberg-Kraus, apibūdindamas valgymo ritualą teigia, kad tai elgesys, susijęs su tuo, ką, su kuo, kada ir kur valgyti, kaip ir kodėl žmonės valgo. Jie yra šabloniški, pasikartojantys, kartais automatiški. Valgymo ritualai gali būti, bet nebūtinai yra „religiniai“, nes yra susiję su konkrečiomis religinėmis tradicijomis ir gali būti klasifikuojami konkrečiau pagal jų formą, ir seką, jų funkciją, sukeliamas emocijas ir prasmę (Brumberg-Kraus, 2020, 333-334).
Ritualinį valgymą galima įvardinti kaip visko paragavimą, dažnai iš to paties indo. Per maisto dalinimosi ritualą vyksta bendrystės patyrimas, pabrėžiama maisto ir gėrimų sąjunga su apeiga:
„Jeigu nėra maisto ar gėrimų, nėra apeigos.“
Paaiškėjo, kad romuviečiai nedaro specialių ritualų prieš valgant namuose ne švenčių metu ar viešoje erdvėje. Maistą ruošia tokį, kokį dažniausiai yra pamėgę šeimos nariai, atsižvelgdami į ekologiškumą, sveikatingumą ar priimtiną kiekvienam žmogui mitybos būdą. Prie stalo dažniausiai palinki skanaus, skalsos, darnos, sveikatos.
Maisto ir gėrimo svarba rituale
Pasak N. Laurinkienės, baltų kraštuose nuo seno populiari gėrimo, ypač alaus, kartais ir midaus, vandens ar pieno libacija[4], ir kietojo maisto – mėsos, duonos numetimas žemėn. Aprašydama Žemynėliavimą[5] pažymi, kad iš baltų dievybių, artimiausiai ir akivaizdžiausiai su maisto ar gėrimo aukojimu ant žemės, buvo susijusi žemės ir jos derlingumo deivė Žemyna (Laurinkienė, 2020, 14; 16). Tiek skysčiams išpilstyti, tiek gerti, gali būti naudojami įvairių formų indai su snapeliu, dubenys, kaušeliai, ragai.
R. Balsio teigimu, lietuvių ir prūsų aukojimo apeigų aprašuose rasime ne vieną pavyzdį, kai libacija nepraktikuojama, nes tai tik vienas iš kelių aukos perdavimo būdų dievams. Minimi kiti nuliejimo būdai (pavyzdžiui, į ugnį, vandenį, į orą (į viršų)) (Balsys, 2015, 7).
Vienas romuvietis apibūdino draugų susibūrimą ir alaus gėrimo drauge tradiciją, kurioje puikiai atsispindi nuliejimo momentas, kai susėdę už stalo sudaužiami alaus bokalai ir trinktelnama į stalą. Tas trinktelėjimas atlieka tą patį vaidmenį, kaip ir alaus nupylimas, tam tikras ritualas dėl jų pačių.
Valgio ruošimas ir dalijimasis yra neatsiejama baltų pagonių apeigų ir švenčių dalis. Maistas aukojamas siekiant simboliškai sujungti dvasinę ir fizinę sferas, kurti vienybės jausmą tarp bendruomenėje esančių žmonių, priartinti juos prie romuviečių kasdienybėje svarbių dieviškų jėgų.
Valgis tampa sankaupa viso to, kas buvo įdėta į jį gaminant – tiek fiziškai, tiek energetiškai, su ar be intencijų. Kaip maistas valgomas priklauso nuo požiūrio, ar tai tik maistas kūnui, ar tai vis gi paragavimas vardan pasidalinimo šiomis gėrybėmis su kitais.
Senovinėje baltų tikėjimo sistemoje svarbiausia yra suvokimas, kad maistas yra ne tik fizinė būtinybė, bet ir būdas išreikšti pagarbą dievybėms bei užmegzti ryšį su protėvių tradicijomis.
Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Ritualinis valgis senovės baltų religinėje bendrijoje „Romuva“: bendrijos religijos ir valgio perspektyvų analizė“sut. Nr. S-SV-23-142
Literatūra
Aktas-Polat, Semra; Polat Serkan (2020). A theoretical analysis of food meaning in anthropology and sociology. p. 279-280.
Balsys, Rimantas (2015). Pagoniškieji lietuvių ir prūsų aukojimai. Gimtasis kraštas. Mokslo darbai/Etnologija. p. 7.
Barthes, Roland (1961/2013). Toward a Psychosociology of Contemporary Food Consumption, in Food and Culture: A Reader, p. 21.
Bray, Tamara L. (2002). The Archaeology and Politics of Food and Feasting in Early States and Empires. Wayne State University Detroit, Michigan. p. 3-4, 9.
Brumberg-Kraus, Jonathan (2020). The Role of Ritual in Eating. p. 333-334.
Greimas, Algirdas Julius (2005). Sudarė Kęstutis Nastopka. Lietuvių mitologijos studijos. p. 41-42.
Klimka, Libertas (2012). Senosios baltų mitologijos ir religijos likimas. Lituanistica. 2012. T. 58. Nr. 1(87), p. 89–95, © Lietuvos mokslų akademija. p. 92.
Laurinkienė, Nijolė (2020). Pirmasis kąsnis ir pirmasis gurkšnis – dievams. Baltų ir Lietuvos kultūra. Tarpdalykiniai kultūros tyrimai. 2020 · T. 8 · Nr. 2. p. 14.
Lévi-Strauss, Claude (1990). The Naked Man, trans. John and Doreen Weightman, vol. 4 of Mythologiques. Chicago: University of Chicago Press. p. 679, 681.
Salamone, Frank A. (2004). Encyclopedia of religious rites, rituals, and festivals. Religion & Society A Berkshire Reference Work. Routledge London, New York. p. 139-140;141.
Tarptautinių žodžių žodynas, elektroninis, žr. libacija. < https://tzz.lt/l/libacija/> [žiūrėta: 2023-08-15].
Terminų žodynas, elektroninis. Žr. tradicija. <https://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/t/tradicija/> [žiūrėta: 2023-09-01].
Visuotinė lietuvių enciklopedija, elektroninė. žr. ritualas. <https://www.vle.lt/straipsnis/ritualas/> [žiūrėta: 2023-08-15]; žr. apeigos <https://www.vle.lt/straipsnis/apeigos/> [žiūrėta: 2023-09-08].
Wirzba, Norman (2011). Food and Faith. A Theology of Eating. p. 3, 12, 16-17.
Žemaičių žemė, 2003. 1/38. Kalendorius, šventės ir papročiai. p. 12.
Išnašos
[1] Be aukojimo ir maldos, ritualas yra vienas pagrindinių kulto elementų. (Elektroninė Visuotinė lietuvių enciklopedija, žr. ritualas) internetinė prieiga: <https://www.vle.lt/straipsnis/ritualas/> [žiūrėta: 2023-08-15].
[2] Religinės apeigos – veiksmų, kuriais atliekamas viešas kultas ir liturgija, visuma. <…>. (Elektroninė Visuotinė lietuvių enciklopedija, žr. apeigos) internetinė prieiga: <https://www.vle.lt/straipsnis/apeigos/> [žiūrėta: 2023-09-08].
Romuvos bendrijos religinės apeigos atliekamos namų alkuose, specialiai tam skirtose šventose vietose ar gamtoje. Apeigų metu tikintieji kreipiasi į savo protėvius ir įvairius senovės baltų dievus, kuriems aukoja simbolines aukas. Religinės apeigos atliekamos švenčiant kalendorines, šeimos ir kitas šventes.
[3] Tradicija – papročių, apeigų, vaizdinių, idėjų, simbolių išlaikymas, perdavimas iš kartos į kartą. <…>.
Elektronis Terminų žodynas žr. tradicija. Internetinė prieiga: <https://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/t/tradicija/> [žiūrėta: 2023-09-08].
[4] Libacija arba nuliejimas yra vienas iš aukojimo dievams būdų, kurio metu nupilama keletas lašų apeiginio gėrimo (Elektroninis Tarptautinių žodžių žodynas, žr. Libacija), internetinė prieiga: <https://tzz.lt/l/libacija/> [žiūrėta: 2023-08-15].
[5] Žemynėliavimas – speficinis terminas naudotas Mažojoje Lietuvoje. Į švarų ir sausą kaušą įpilama apeiginio gėrimo (pvz. alaus), kuris išliejamas ant žemės, pasakoma malda Žemynai ir nugeriama iš kaušo.
Orinta Labutytė