Religijos laisvė turi dvejopą išraišką – kaip pavienio individo religijos laisvė arba kaip religinės grupės (religinės organizacijos) veikla. Pastaroji išraiška realizuojasi įvairiuose valstybės ir religinių organizacijų santykiuose, kurie kartu sudaro visuminį modelį, neretai paskirstantį religines organizacijas į atskiras teisinio statuso pakopas.
Lietuvos modelis šiuo klausimu patiria teisinių iššūkių, skatinančių šviežiai pažvelgti į jo pagrindus. Atitinkamai, Vilniaus universiteto Teisės fakultete atliekamas valstybės ir religinių organizacijų teisinių santykių modelio tyrimas, kuriame buvo vykdoma Lietuvos teisės bei lyginamoji Europos ir kai kurių kitų Vakarų pasaulio valstybių teisinių modelių analizė, kuri, be kita ko, apėmė užsienio valstybių teisėje numatytas sąlygas, kurių neatitinkančios religinės organizacijos negali būti registruojamos ar pripažįstamos.
Lietuvos teisėje religinių organizacijų statuso pakopų modelis apibūdinamas kaip talpinantis kelias pakopas: (1) tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos; (2) valstybės pripažintos religinės bendruomenės ir bendrijos; (3) valstybės pripažinimo neturinčios religinės organizacijos. Palankiausia teisinė padėtis yra suteikta tradicinėms religinėms organizacijoms, tam tikrų specialių teisių yra suteikiama valstybės pripažintoms religinėms organizacijoms, o pripažinimo neturinčioms religinėms organizacijoms valstybė specialių teisių iš esmės nesuteikia.
Valstybės pripažinimo suteikimo sąlygos Lietuvoje yra įtvirtintos Konstitucijos 43 straipsnyje, pagal kurį pripažinimas religinėms organizacijoms gali būti suteikiamas, jeigu (1) jos turi atramą visuomenėje ir (2) jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.
Veiklos terminas
Komentuodamas šias sąlygas Konstitucinis Teismas yra paminėjęs, kad „sąlyga „turėti atramą visuomenėje“ reiškia, kad atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė, taigi negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis“ (žr., inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą). Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme yra numatytas 25 metų terminas, kuris turi būti praėjęs nuo religinės organizacijos įregistravimo Lietuvoje, kad ji galėtų kreiptis į Seimą su prašymu suteikti valstybės pripažinimą.[1]
Tarptautiniame kontekste Lietuvos teisė išsiskiria tuo, kad šis terminas apskritai yra reikalaujamas bei šio termino trukme. Daugumoje tirtų užsienio valstybių toks termino reikalavimas apskritai nėra numatytas. Šalyse, kuriose, vis dėlto, jis įtvirtintas, registravimui reikalinga minimali religinės organizacijos veiklos trukmė būna trumpesnė: Vengrijoje tam tikrais atvejais gali būti taikomas nuo 5 iki 15 metų terminas; Rumunijoje aukštesnio teisinio statuso įgijimo sąlyga yra, kad religinė asociacija veikia Rumunijos teritorijoje ne trumpiau kaip 12 metų; Kroatijoje paraišką dėl įrašymo į religinių organizacijų registrą gali pateikti tikinčiųjų bendruomenės, veikusios su juridinio asmens statusu ne trumpiau kaip 5 metus. Lietuvoje numatytam terminui prilygsta šalies, kuri neretai įvardijama kaip nepasižyminti pagarba žmogaus teisėms, Gudijos modelis: Gudijoje tos pačios konfesijos religinių bendruomenių asociacija gali būti steigiama, jei jos bent viena bendruomenė šalyje veikia ne mažiau kaip 30 metų nuo registracijos dienos.
Bendra teisinė logika akivaizdžiai suponuoja, kad religinei organizacijai suteikiamų teisių apimtis būtų lemiama ne atsitiktinėmis aplinkybėmis, bet tokiomis, kurios pagrįstai pateisina tokią pačią arba skirtingą suteiktų teisių apimtį, kokia yra suteikta kitoms religinėms organizacijoms.
Valstybės pripažintoms religinėms organizacijoms suteikiama įvairių teisių skirtingose teisės šakose ir šio teksto formatas nesudaro galimybės aptarti jų visų, bet paminėtinas vienas iliustratyvus pavyzdys iš baudžiamosios teisės.
Baudžiamojo kodekso 171 straipsnyje yra numatyta teisinė atsakomybė už trukdymą atlikti religines apeigas ar religines iškilmes. Tačiau tarp veikos požymių yra, kad buvo trukdoma apeigoms religinės bendruomenės ar bendrijos, kuri turi valstybės pripažinimą. Vadinasi, pagal šią nuostatą atsakomybė netaikoma už analogiškus veiksmus trukdant apeigas religinės bendruomenės, kuri dar Lietuvoje veikia tik 24 metus ir dėl to neturėjo teisės kreiptis dėl valstybės pripažinimo.
Racionaliai samprotaujant sudėtinga pagrįsti tokį skirtingą diferencijavimą. Suprantama, kad kažkoks diferencijavimas taikant minėtą kodekso straipsnį gali būti leistinas teismo diskrecijoje, atsižvelgiant į tai, ar religija yra kultūriškai branginama, ar tai yra iš dalies fiktyvi pseudo-religija, bet minėtasis 25 metų terminas nei sudaro tam prielaidas, nei apsaugo asmenų religinę laisvę nuo diskriminacijos.
Religinės veiklos turinys
Europoje labiausiai paplitęs religinės organizacijos registravimo ar pripažinimo reikalavimas yra atitiktis įstatymams – didžiojoje daugumoje tirtų valstybių numatyta, kad religinė organizacija negali būti registruojama, jeigu jos veikla arba mokymas, steigimo dokumentai neatitinka įstatymų. Kiti beveik tiek pat paplitę reikalavimai yra siejami su religinės organizacijos veiklos suderinamumu su viešąja tvarka, gera morale, kitų asmenų teisėmis ir laisvėmis bei visuomenės ar kitų asmenų sveikata ir saugumu. Mažiau paplitę (tačiau daugiau negu vienoje valstybėje pasikartojantys) reikalavimai yra, kad siekianti įsisteigti religinė organizacija nebūtų kurstanti neapykantą prieš atskiras visuomenės grupes, nekeltų grėsmės nacionaliniam saugumui ar demokratinei santvarkai.
Kaip minėta, Lietuvoje valstybė pripažįsta religines organizacijas, kurios nėra tradicinės, jeigu jos turi tvirtą ir ilgalaikę atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Kitų valstybių teisėje galima dažnai rasti analogiško pobūdžio reikalavimus religinių organizacijų pripažinimui ar registravimui.
Pripažinimo sąlygų interpretavimas
Religinės organizacijos pripažinimo sąlygos, siejamos su jų veiklos, mokymo ir apeigų suderinamumu su įstatymais ir dorove, palieka ganėtinai plačią taikymo diskreciją. Autoritariniame režime tokios nuostatos galėtų įgalinti neproporcingą religijos laisvės suvaržymą remiantis fiktyviais pretekstais ir dėl to religinė organizacija neturėtų svarbių teisių, kuriomis naudotųsi kitos įregistruotos ar pripažintos religinės organizacijos. Atitinkamai, lemiančią reikšmę, ar jos nebus ydingai pritaikytos, turi sprendimus priimančio (bei jų teisėtumą kontroliuojančio) subjekto objektyvumas, be kita ko, kylantis iš jo padėties konstitucinėje sąrangoje bei sprendimo priėmimo procedūra.
Jeigu teisinė sprendimo priėmimo procedūra sudaro prielaidas, kad sprendimą įregistruoti ar pripažinti religinę organizaciją priims subjektas, kuris yra nepriklausomas ir nešališkas, tai gali padėti išvengti minėtų neproporcingų grupinės religijos laisvės veiklos suvaržymų, atsisakant registruoti ar pripažinti religinę organizaciją. Korektiškas minėtųjų sąlygų įgyvendinimas neproporcingai nesuvaržytų religinės organizacijos laisvių bei adekvačiai subalansuotų kitas teisiškai pripažįstamas vertybes.
Atsižvelgiant į užsienio valstybėse aptinkamas tendencijas galima teigti, kad religinių organizacijų registracijos ar pripažinimo sąlygos paprastai nėra skirtos „riboti konkurenciją” neįleidžiant į visuomenę naujų religinių organizacijų. Jų paskirtis labiau sietina su kraštutinių atvejų vengimu, kurie keltų grėsmę svarbioms teisės ginamoms vertybėms. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje tarp tokių ginamų vertybių yra žmogaus teisės ir laisvės, valstybės suverenumas.
Tačiau nei oficialiojoje, nei mokslinėje Konstitucijos interpretacijoje nėra pagrindo įžvelgti valstybės teisę primesti kitam žmogui kurią nors dorovės sampratą (tiek religinę, tiek sekuliarią etinę). Tai yra netiesioginė liberalaus valstybės ir teisės modelio apraiška, kuriame žmogaus dvasinis gyvenimas yra jo asmeninis reikalas, į kurį valstybė neturi teisės kištis.
Istorijoje yra buvę alternatyvių požiūrių, kurie deklaravo, jog valstybės paskirtis yra ugdyti žmonių dorovę. Pavyzdžiui, tarp tokių požiūrių yra Šv. Tomo Akviniečio tekstai, kuriuose jis yra dėstęs, kad visuomenės tikslas yra dorai gyventi: žmonės buriasi, kad drauge gerai gyventų, o geras gyvenimas yra gyvenimas laikantis dorybės ir, atitinkamai, valstybės valdžia privalo įstatymais, bausmėmis prižiūrėti, kad pavaldiniai elgtųsi dorai.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra įtvirtintas toks požiūris. Konstitucija gina moralinį pliuralizmą, t. y. pripažįsta ne vieną „teisingą” dorovės supratimą, bet gerbia įvairius ir skirtingus dorovės supratimus: kaip yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija saugo ir gina įsitikinimų laisvę ir įvairovę, taigi ir religinį pliuralizmą (Konstitucinio Teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutarimas).
Iš to seka, jog minėtieji religinės organizacijos apribojimai tarptautiniame ir Lietuvos teisės kontekste taikytini tik kraštutiniais atvejais. Su Konstitucija nederanti dorovės samprata gali būti tik kraštutinė, be kita ko, galinti kelti grėsmę kitų žmonių gyvybei ar realią tiesioginę grėsmę sveikatai ir apribojimas religinei veiklai dėl nesuderinamumo su dorove yra ultima ratio.
Palikimo sąvoka ir teisinė reikšmė
Lietuvoje Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme yra minima „Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo“ sąvoka, kuri pagal savo prasmę ir įstatyme priskirtą rolę gali kelti probleminių klausimų. Pagal Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą devynios tradicinės Lietuvoje religinės bendruomenės ir bendrijos yra valstybės pripažįstamos sudarančiomis Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį (5 straipsnis), o kitos religinės bendrijos gali būti valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis, jeigu jos palaikomos visuomenės ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai (6 straipsnio 1 dalis).
Veiksmažodis „pripažinti“ Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje vartojamas specialaus statuso suteikimui valstybės vardu apibūdinti, nenurodant, kuo konkrečiai valstybė ex lege pripažįsta tradicines arba kitas bažnyčias bei religines organizacijas. Užpildyti šią spragą pamėgino įstatymų leidėjas, įstatyme religinių organizacijų tradiciškumą susiejęs su tuo, kad tradicinės religinės organizacijos yra laikomos Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalimi.
Pirma su tuo susijusi problema yra skirtumo trynimas tarp tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių organizacijų. Tam, kad gautų valstybės pripažinimą, tradicine nesanti religinė bendrija turi būti iš esmės tokia pati kaip tradicinė – ji turi būti Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis. Bet Konstitucijoje nėra expressis verbis suformuluota tokio aukšto reikalavimo tradicinėmis nesančioms, bet valstybės pripažinimo siekiančioms bažnyčioms ir religinėms organizacijoms; joje nustatytos dvi valstybinio pripažinimo sąlygos – atrama visuomenėje ir mokymo bei apeigų neprieštaravimas įstatymui ir dorai. Nė viena iš jų savaime nesuponuoja tokių religinių organizacijų buvimo Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalimi (kaip ir reikšmės Lietuvos visuomenės dvasiai ar kultūrai apskritai). Turėti tvirtą ir ilgalaikę paramą visuomenėje ir būti Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalimi – ne tas pats.
Antrasis probleminis klausimas kyla iš „vežimo-arklio“ vietos kinkinyje dilemos. Jeigu valstybės pripažinimas reiškia, kad religinė organizacija yra Lietuvos palikimo dalis, ar gali būti pripažįstamos religinės organizacijos, kurios iki pripažinimo nėra Lietuvos palikimo dalis? Jeigu ne, tai yra tiesmukai neteisėta sąlyga, nes savaime lemtų diskriminavimą religinių organizacijų, kurios paplito Lietuvoje tik pastaruoju metu ir yra laikytinos kitų kultūrų palikimu, net, jei atitinka visas teisinio pripažinimo sąlygas. Be to, kad tokias religijas priskirti Lietuvos palikimo daliai gali būti kvestionuotina tuo atžvilgiu, jog Lietuvos kultūrinėje raidoje jos yra naujas reiškinys, dar svarbiau gali būti tai, kad jos neprivalo pageidauti save identifikuoti Lietuvos kultūrinio palikimo dalimi, jeigu jos save sieja su kitos šalies kultūros palikimu.
Taigi, yra galima interpretacija, iš kurios sektų išvada, jog įstatymų leidėjas, valstybės pripažinimo suteikimą tradicinėmis nesančioms religinėms bendrijoms susiejęs su jų buvimu Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalimi, nustatė reikalavimą, kurio nėra Konstitucijoje nei eksplicitiškai, nei implicitiškai; apie jį neužsimenama ir oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje. Šitaip žemesnės nei Konstitucijos teisinės galios aktu susiaurinta tradicinėmis nesančių religinių bendrijų konstitucinė teisė siekti valstybės pripažinimo ir jį įgyti.
Konkretūs atvejai
Lietuvoje aptariamų teisės normų taikymo praktikoje galima aptikti ne vieną probleminį atvejį. Ženklaus atgarsio yra sulaukęs 2021 m. senovės baltų tikėjimo religinės bendrijos „Romuva“ ginčas. Šiuo metu Seimas jai yra suteikęs valstybės pripažinimą, tačiau iki tol šio klausimo teisinis nagrinėjimas buvo pasiekęs Lietuvos teismus bei Europos Žmogaus Teisių Teismą. Valstybės pripažinimas nebuvo jai suteiktas Seimui nepriėmus nutarimo. Nesuteikimas motyvuotas iš esmės tuo, kad šios bendrijos narių išpažįstamas tikėjimas nėra religija, ir tuo, kad jos valstybiniu pripažinimu esą būtų įgyvendintas Rusijos KGB projektas. Reikšmės turėjo ir tai, kad „Romuvai“ palankiam sprendimui priešinosi Lietuvos Katalikų Bažnyčia[2]. EŽTT nusprendė, kad Lietuva, nesuteikdama šiai religinei bendrijai valstybės pripažinimo, pažeidė Konvencijos 14 straipsnį („Diskriminacijos uždraudimas“) kartu su 9 straipsniu („Minties, sąžinės ir religijos laisvė“), taip pat 13 straipsnį („Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę“). EŽTT kritiškai įvertino tai, kad Lietuvos įstatymuose nenustatyta, kokiu pagrindu Seimas gali atsisakyti suteikti valstybės pripažinimą religinei bendrijai, dėl kurios atramos visuomenėje ir mokymo bei apeigų neprieštaravimo įstatymui ir dorai pateikta palanki Teisingumo ministerijos išvada, kuriai Seimo nariai priešpriešino savo pačių neigiamą požiūrį į šios bendrijos narių išpažįstamą tikėjimą, kurio jie nelaikė religija. Kritiškai įvertinta ir tai, kad sprendimus dėl valstybės pripažinimo suteikimo priima politinė institucija Seimas, tai, kad iš Seimo sprendimo nesuteikti „Romuvai“ valstybės pripažinimo nebuvo aišku, kuo jis yra grindžiamas (nors nesuteikimo motyvai ryškėjo iš Seimo narių pasisakymų), taip pat tai, kad valstybės pripažinimo negavusi religinė bendrija negalėjo pasinaudoti jokia teisminės gynybos priemone.
Kitas diskusinis teisės taikymo atvejis yra dėl Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos pripažinimo. Ji 2017 m. kreipėsi į Seimą, prašydama suteikti jai valstybės pripažinimą. Seimas 2024 m. birželio 6 d. nutarimu atsisakė suteikti jai valstybės pripažinimą kaip neatitinkančiai reikalavimo, kad jos mokymas ir apeigos neprieštarautų įstatymams ir dorai. Jame nurodyti atsisakymo motyvai: (1) Jehovos liudytojų religinės bendrijos mokymas, draudžiantis kraujo perpylimą, yra nesuderinamas su Konstitucijos 19 straipsnio saugoma gyvybės vertybe, 53 straipsnio 1 dalyje laiduojama žmonių sveikatos apsauga, ypač pabrėžiant vaiko gyvybės ir sveikatos vertybes, su iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 ir 6 dalių, 39 straipsnio 3 dalies kylančiu vaiko interesų pirmumo principu ir jo įtvirtinimu įstatymuose ir Lietuvos Respublikos ratifikuotose tarptautinėse sutartyse; (2) bendrijos mokymas, draudžiantis valstybės gynimą ginklu ar prisidėjimą prie valstybės gynimo neginkluotu būdu, įskaitant karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, skatina nesilaikyti iš Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalies, 139 straipsnio 1 ir 2 dalių kylančių reikalavimų ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, siekiant išsaugoti valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Religinė bendrija ginčijo Seimo nutarimą administraciniuose teismuose, bet šie jos skundų netenkino. Tada ji individualiu konstituciniu skundu kreipėsi į Konstitucinį Teismą, kuris priėmė jos prašymą nagrinėti.
Pareiškėjos bendrijos prašymas grindžiamas Konstitucijos nuostatomis, gausiomis nuorodomis į EŽTT jurisprudenciją, taip pat valstybės institucijų raštais, kuriuose nurodoma, kad nėra duomenų, jog būtų gauta skundų ar pranešimų arba pradėta ikiteisminių tyrimų dėl Jehovos liudytojų veiklos. Kai kuriais argumentais kvestionuojama pati valstybės pripažinimo suteikimo religinėms bendrijoms procedūra – kaip visiškai politinė, diskriminacinė ir nesąžininga.
***
Šie atvejai iliustruoja tiriamo klausimo praktinį aktualumą, tačiau nuodugniai neatspindi visos potencialios problematikos, kuri gali pasireikšti kaip teisinio reguliavimo nenuoseklumas ir nesuderinamumas su pagrindiniais konstituciniais principais bei religijos laisvės apsaugos standartais. Žvilgsnis į religinės organizacijos teisinio pripažinimo (ir iš to sekančių atitinkamų teisių suteikimo) padėtį Lietuvoje tarptautiniame kontekste skatina kelti klausimą dėl pripažinimui keliamų sąlygų paskirties.
Legitimi religinės organizacijos pripažinimo sąlygų paskirtis gali būti siejama su Konstitucijos ginamų vertybių apsauga, tarp kurių yra žmogaus teisės ir laisvės, valstybės suverenumas ir kt. Tačiau dirbtinės kliūtys gauti teisinį pripažinimą keltų abejonę, ar jomis nėra siekiama dirbtinai varžyti galimybę kolektyviškai praktikuoti religiją ir riboti prielaidas laisvai pasirinkti tikėjimą.
=========
Šis straipsnis parengtas vykdant mokslinio tyrimo projektą „Galimybių tobulinti Lietuvos valstybės ir bažnyčios santykio modelio analizė“. Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. P-REP-25-2.
[1] Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tarptautinę teisę (be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos aiškinimą byloje „Romuva prieš Lietuvą“) įstatyme nustatyta, kad „šis terminas yra prielaida (ne sąlyga turėti atramą visuomenėje ir užtikrinti, kad tos bažnyčios, religinės organizacijos mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai) pradėti valstybės pripažinimo suteikimo procedūrą“. Vis dėlto, 25 metų terminas įstatyme išdėstytas kaip imperatyvus reikalavimas, tad jis gali būti atitinkamai lyginamas su kitose valstybėse numatytu analogiško pobūdžio sąlygoje numatytu terminu.
[2] Detalų faktinių aplinkybių aprašymą žr.: E. Kūris, D. Pūraitė-Andrikienė. Individualus konstitucinis skundas ir „Romuvos byla“. A. Juškevičiūtė-Vilienė, D. Pūraitė-Andrikienė (moksl. red.). Konstitucinė justicija Lietuvoje: trys veiklos dešimtmečiai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2023, p. 208–223.
Nuotrauka: Justin Main iš Unsplash
Doc. Dr. Johanas Baltrimas