Religinių organizacijų ir valstybės santykių reguliavimas pastaruoju metu sulaukia nemenko dėmesio. Puiki to iliustracija – Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme šiuo metu pagal pareiškėjos Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos individualų konstitucinį skundą nagrinėjama byla[1], kurioje keliami, inter alia, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostatų (valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai) aiškinimo klausimai.
Nesiekiant nuspėti šios bylos baigties, kontekstiškai įdomu būtų panagrinėti, koks teisinio statuso religinėms organizacijoms suteikimo modelis apskritai yra taikomas Lietuvoje bei kokie modeliai gali būti aptinkami užsienio reguliavime (tikintis, kad tai gali suteikti ir tam tikras pamokas Lietuvai). Šiam tikslui toliau trumpai bus aptarti šie esminiai religinių organizacijų pripažinimo (taip pat registracijos ar kitokio atitinkamo teisinio statuso suteikimo būdo) modeliai: (1) nediferencijuotas modelis; (2) dvipakopis modelis; (3) vyraujančios religijos (vyraujančių religijų) modelis. Pabaigoje jie bus palyginti su Lietuvoje įtvirtinta bažnyčių ir religinių organizacijų pripažinimo sistema.
Nediferencijuotas modelis
Nediferencijuoto modelio valstybių teisėje nėra įtvirtintas religinių organizacijų registravimas būtent kaip religinių organizacijų, nėra ir jų specialaus valstybinio pripažinimo. Visos organizacijos, save laikančios religinėmis, yra laisvos pasirinkti savo teisinę formą. Toks reguliavimas sudaro palankiausias sąlygas įtvirtinti visų religinių organizacijų teisinę lygybę.
Ryškus tokio modelio pavyzdys galėtų būti JAV. JAV Konstitucijos Pirmojoje Pataisoje įtvirtinta, kad JAV Kongresas nepriims jokio įstatymo, susijusio su religijos įtvirtinimu ar draudžiančio laisvai ją praktikuoti[2]. Atitinkamai, JAV taip pat netaikomas religinių organizacijų ar bendruomenių pripažinimas, kaip jis suprantamas lietuviškame modelyje. JAV bet kas gali įkurti bažnyčią – neoficialiai arba oficialiai pagal bet kurios valstijos pelno nesiekiančių organizacijų įstatymus[3]. Reikalavimas oficialiai pripažinti institucines teises gali labai priminti bažnyčių licencijavimą[4]. Europos teismai sprendžia tokius klausimus, nes daug kas gali priklausyti nuo to, ar religinė bendruomenė yra oficialiai pripažinta ir turi teisę į specialaus subjekto statusą, ar ne[5]. Bet JAV toks oficialus pripažinimas, kai klausimas liečia valstybės tikslus, greičiausiai būtų laikomas religijos įtvirtinimu[6], kuris yra draudžiamas Pirmosios Pataisos nuostatų.
Religinės grupės paprastai siekia teisinio statuso pagal valstijų įstatymus dėl juridinių asmenų steigimo. Juridinių asmenų steigimą reglamentuojantys įstatymai priklauso valstijų jurisdikcijai ir įvairiose valstijose labai skiriasi[7].
Norėdamos gauti tam tikras teises (privilegijas), religinės organizacijos turi atitikti įvairių įstatymų reikalavimus. Pavyzdžiui, norėdamos gauti tam tikras mokestines lengvatas, religinės ar tikėjimo organizacijos turi atitikti JAV Kodekso[8] 26 dalies 501 (c) (3) skyriaus kriterijus: siekti labdaros, religijos, švietimo ar kitų įstatyme numatytų tikslų, nedalyvauti politinėse kampanijose, taip pat žymi jų veiklos dalis negali būti skirta įstatymų leidybos procesui paveikti, o grynojo pelno dalis negali būti skirta jokiam privačiam asmeniui.
Taigi, JAV ir kitų šį modelį atitinkančių valstybių teisėje tam tikros specialios teisės religinei organizacijai suteikiamos ad hoc, o atitinkamų teisių suteikimo procedūra ir pagrindai būna numatyti specialiame įstatyme. Tai iš esmės skiriasi nuo kitų modelių, kuriuose religinis susivienijimas specialiųjų teisių „paketą“ įgyja tada, kai yra įregistruojamas kaip religinė organizacija arba religinė organizacija formaliai priskiriama tam tikram jų lygmeniui (tipui).
Dvipakopis modelis
Dvipakopis modelis pasižymi tuo, kad jį taikančiose valstybėse yra formalizuotas dvejopas religinių organizacijų statusas: vienoms iš šių organizacijų yra suteiktas tam tikras specialus statusas, kitoms – nesuteiktas. Tokio modelio pavyzdžiu galėtų būti Belgija. Šioje valstybėje religinių organizacijų pripažinimas suteikiamas įstatymu[9]. Pripažinimo siekianti religinė organizacija turi kreiptis į Belgijos teisingumo ministeriją, kuri rekomenduoja federaliniam Parlamentui patvirtinti arba atmesti prašymą, šis dėl to balsuoja. Vyriausybė vertina, ar organizacija atitinka organizacinius ir ataskaitų teikimo reikalavimus, ir, spręsdama, ar rekomenduoti suteikti jai pripažinimą, taiko kriterijus, pagrįstus administraciniais ir teisėkūros precedentais. Galutinis patvirtinimas – išimtinė federalinio Parlamento kompetencija, bet jis paprastai balsuoja taip, kaip rekomenduoja ministerija[10].
Galima paminėti, kad kilus ginčui dėl Jehovos liudytojams 2018 m. nesuteiktų mokestinių lengvatų, priklausiusių nuo religinės organizacijos pripažinimo, kuris buvo nesuteiktas Jehovos liudytojų kongregacijai, ši kreipėsi į EŽTT. Strasbūro Teismas nusprendė, kad buvo pažeistas Konvencijos 14 straipsnis (diskriminacijos uždraudimas) kartu su 9 straipsniu (minties, sąžinės ir religijos laisvė) ir 1-ojo Protokolo 1 straipsniu (nuosavybės apsauga)[11]. Kritiškai įvertinta tai, kad Belgijoje taikoma religinių grupių pripažinimo sistema vyksta be aiškios ir nuspėjamos procedūros, nors pripažinimas lemia reikšmingas finansines privilegijas. EŽTT pažymėjo, kad nei pripažinimo kriterijai, nei procedūra nėra nustatyti teisės akto tekste, kuris atitiktų prieinamumo ir nuspėjamumo reikalavimus, kylančius iš visus Konvencijos straipsnius persmelkiančio teisinės valstybės principo; pripažinimas grindžiamas itin neaiškiai suformuluotais ir pakankamo teisinio tikrumo neteikiančiais kriterijais, kuriuos teisingumo ministras atskleidė tik per parlamentinius klausymus. Be to, pripažinimo procedūros nereglamentuoja jokie įstatymai ar kiti teisės aktai, todėl nėra jokių garantijų nei dėl prašymo dėl pripažinimo priėmimo, nei dėl proceso iki sprendimo dėl šio prašymo priėmimo, nei dėl vėlesnio skundo pateikimo. Be to, nėra ribojamas pripažinimo procedūros laikas. Strasbūro Teismas pridūrė, kad tai, jog pripažinimo suteikimas priklauso vien nuo teisingumo ministro iniciatyvos, o vėliau vien nuo įstatymų leidėjo diskrecijos, didina savivalės riziką. Nepaisant to, tvarka iki šiol nėra pakeista[12].
Tokio pobūdžio modelis sudaro prielaidas religijų egalitarizmui, bet ir apima tam tikras sąlygas, kurių neatitinkančios religinės organizacijos gali veikti tik nesinaudodamos tomis teisėmis, kuriomis gali naudotis kitos – aukštesnio statuso – organizacijos. Be to, kaip ir nurodė Strasbūro Teismas, specifiniu Belgijos atveju stokojama aiškaus teisinio pagrindo, kuriuo remiantis tam tikrai religinei organizacijai atitinkamas statusas gali būti suteikiamas arba nesuteikiamas (šiuo atžvilgiu Lietuvos situacija yra panaši, nes, kaip ir Belgijoje, aukštesnio statuso suteikimas priklauso nuo politinės valdžios diskrecijos (žr. toliau)).
Vyraujančios religijos (vyraujančių religijų) modelis
Vyraujančios religijos (vyraujančių religijų) modelio valstybėse paprastai būna nustatyta visų religinių organizacijų teisinė registracija ar koks nors jų pripažinimo (bendrąja prasme, o ne ta, kuria šis žodis vartojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnyje) variantas, tačiau jų teisėje viena arba kelios iš visų registruotų religijų būna išskiriamos iš kitų, jei ne formaliai, tai faktiškai. Tokio modelio pavyzdys – Italija. Akademinėje literatūroje aptariant šioje valstybėje įtvirtintą reguliavimą išskiriamos net keturios statuso pakopos, vienintelei Katalikų Bažnyčiai užimant aukščiausiąją pakopą ir pasižymint išskirtiniu statusu Italijos teisėje[13]. Kitas tris pakopas užima organizacijos: (1) pasirašiusios su valstybe susitarimą, kurio pagrindu išleistas įstatymas; (2) religinės organizacijos, gavusios teisinį statusą pagal specialų 1929 m. Italijos įstatymą[14]; (3) kitos religinės organizacijos.
Italijos Konstitucijos 7 straipsnyje nustatyta, kad valstybė ir Katalikų Bažnyčia yra nepriklausomos ir suverenios, kiekviena savo srityje. Jų santykius reglamentuoja Laterano sutartys[15]. Konstitucijos 8 straipsnyje šios nuostatos papildytos nustatant, kad visos religinės konfesijos yra vienodai laisvos prieš įstatymą. Visos konfesijos, išskyrus katalikybę, turi teisę savarankiškai organizuotis pagal savo įstatus, jeigu jie neprieštarauja Italijos įstatymams[16]. Jų santykiai su valstybe reglamentuojami įstatymu, remiantis susitarimais su atitinkamais jų atstovais[17].
Šios Konstitucijos nuostatos išreiškia tai, kas akademinėje literatūroje vadinama dvišališkumo principu[18]. Pagal jį valstybė visus klausimus, glaudžiai susijusius su konkrečiais tam tikros konfesijos poreikiais, turi spręsti susitarimais[19]. Valstybės ir religinių bendruomenių susitarimai (Katalikų Bažnyčios atveju – tarptautinės sutartys) gali būti pakeisti taip pat tik dvišaliu susitarimu.
Tokių susitarimų sudarymo galimybė labai priklauso nuo valstybės politinės valios, taip pat nuo mažumų religijų gebėjimo kalbėti vienu balsu[20]. Todėl ne kiekviena religinė organizacija Italijoje turi sudariusi susitarimą su valstybe.
Iš pirmo žvilgsnio šis modelis gali sukelti didžiausias prielaidas dėl tam tikros valstybės taikomos religinių organizacijų diskriminacijos. Religinės organizacijos diferencijuojamos pagal skirtingą teisinį statusą, numatant išskirtinę vienos organizacijos (ar kelių organizacijų) padėtį valstybės teisinėje sistemoje. Jeigu galimybei keisti teisinio statuso pakopą nenumatytos objektyvios, aiškios sąlygos ir ši galimybė priklauso daugiausia nuo politinių sprendimų, minėtos prielaidos gali būti bent iš dalies pagrįstos. Tačiau nustačius reguliavimą, kuris užtikrintų valstybės neutralumą santykiuose su religinėmis organizacijomis, sudarytų vienodas sąlygas keisti šį statusą (pereiti iš vienos pakopos į kitą), taip pat numatytų galimybę ginčyti sprendimus, kuriais nepagrįstai atsisakoma tenkinti atitinkamus religinių organizacijų prašymus, vyraujančios religijos modelis savaime neturėtų būti vertinamas neigiamai. Jis paprasčiausiai atspindi faktinę realybę, kai viena religinė organizacija (ar kelios religinės organizacijos) užima išskirtinį (dažniausiai istoriškai atsiradusį) vaidmenį, dėl kurio joms turėtų būti suteikiamas ir atitinkamas teisinis statusas. Šiuo požiūriu svarbu, jog kitoms organizacijoms taip pat būtų sudaryta galimybė gauti tam tikras valstybės teikiamas privilegijas, kurios priklausytų nuo objektyvių, iš anksto nustatytų sąlygų.
Lietuvos modelis
Aptartieji modeliai, kaip ir įprasta teorinėms klasifikacijoms, skiriami tik sąlygiškai, nes įvairios valstybės pasižymi didele individualia specifika. Pateikiama tipologija pirmiausia skirta apibūdinti įstatyminio reguliavimo modelį, tačiau dažnai jo realiam veikimui didelę įtaką daro tokie veiksniai kaip valstybės susitarimai su religinėmis organizacijomis, arba istoriškai susiklosčiusi tam tikros religinės organizacijos vieta šalies politinėje ir socialinėje sistemoje.
Valstybės ir bažnyčios santykių reguliavimas Lietuvos teisėje tarptautiniame kontekste nėra išskirtinis bendrąja prasme, tačiau kai kurie pavieniai jo elementai yra išskirtiniai. Vienas jų – religinių organizacijų statuso nenustatymas susitarimais (išskyrus Katalikų Bažnyčią – Lietuva ir Šventasis Sostas yra sudarę tarptautinių sutarčių galią turinčius tarpusavio susitarimus). Kaip ir Italijos atveju, kitose valstybėse tokie susitarimai tarp valstybės ir religinių organizacijų neretai yra praktikuojami. Kitas lietuviškojo modelio sąlyginis išskirtinumas susijęs su trimis religinių organizacijų tipais – Lietuvos teisėje įprasta religinių organizacijų statuso pakopų modelį apibūdinti kaip talpinantį kelias pakopas: (1) tradicines religines bendruomenes ir bendrijas; (2) valstybės pripažintas religines bendruomenes ir bendrijas; (3) valstybės pripažinimo neturinčias religines organizacijas[21]. Nors daugiau nei du religinių organizacijų teisinio statuso lygmenys nėra reti ir kitų valstybių teisėje, tačiau kitose valstybėse aukščiausiasis statusas dažnai suteikiamas vos vienai ar kelioms valstybėje „vyraujančioms“ religijoms. Lietuvoje būdinga tai, kad įstatymu įtvirtintas pakankamai gausus į aukščiausią Konstitucijoje numatytą pakopą pakylėtų religinių organizacijų skaičius (jų yra net devynios).
Dar vienas išskirtinumas, kuriuo Lietuva dalijasi su keliomis kitomis (šiame tekste taip pat minėtomis) valstybėmis – religinių organizacijų pripažinimo politizavimas (valstybės pripažinimą religinėms organizacijoms Lietuvoje suteikia Seimas). Kitose valstybėse šį politinį dėmenį dažnai stengiamasi (kiek įmanoma) minimalizuoti – neretai su pripažinimu susijusius klausimus sprendžia teismai, viešojo administravimo subjektai ar bent jau atitinkamos tų valstybių ministerijos (taip pat sudarant galimybę ginčyti šių institucijų priimtus sprendimus). Šiame kontekste galima paminėti Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo 2015 m. spręstą bylą, kurioje Federalinis Konstitucinis Teismas nusprendė, kad Brėmeno teisės aktų reikalavimai, kurie reikalauja, kad viešosios teisės subjektų statusas (t. y. Vokietijoje specialus religinėms organizacijoms ir kitiems subjektams galimas suteikti statusas, nuo kurio priklauso ir tam tikrų teisių ir (ar) privilegijų gavimas) būtų suteikiamas įstatymu, pažeidžia valdžių padalijimo principą, nes leidžia žemės parlamentui priimti įstatymus, taikomus individualiems asmenims (individualiems atvejams). Šios nuostatos pažeidė ir nagrinėtoje byloje konstitucinį skundą pateikusio asmens, Jehovos liudytojų Vokietijoje bendruomenės, teisę į veiksmingą teisminę gynybą[22].
Apskųsti (ginčyti) sprendimus dėl religinių organizacijų statuso (įskaitant sprendimus dėl registravimo) daugumoje valstybių galima pagal bendrąją kreipimosi į teismą tvarką – vienur teisė skųsti sprendimą, kuriuo atsisakyta įregistruoti religinę organizaciją, būna eksplicitiškai nustatyta įstatyme, o kitur ji kyla iš bendrųjų normų. Lyginant su Lietuva, daugelyje kitų valstybių galimybę religinėms organizacijoms veiksmingai pasinaudoti teise į teisminę gynybą užtikrina tai, kad, kaip minėta, jų registraciją ar pripažinimą atlieka kitos institucijos, ne parlamentai, kaip Lietuvoje ar Belgijoje, tačiau Belgija, kitaip nei Lietuva, yra pasirinkusi dvipakopį modelį.
Tarp veiksnių, galinčių sunkinti galimybę pasinaudoti veiksminga teismine gynyba, yra tai, kad: (1) dalis teisių religinei organizacijai gali būti suteikiamos susitarimu su valstybe – kitoms religinėms organizacijoms būtų sunku pagrįsti savo locus standi ginčijant tokius susitarimus su kitomis organizacijomis arba atsisakymą sudaryti susitarimą su jomis pačiomis; (2) sprendimą dėl religinės organizacijos registravimo ar pripažinimo priima parlamentas – neretai teisinės procedūros jų sprendimams apskųsti būna sudėtingesnės nei, pavyzdžiui, vykdomosios valdžios institucijų sprendimų apskundimo procedūros; taip pat tai, kad (3) prašymas įregistruoti organizaciją ar suteikti jai pripažinimą gali būti vilkinamas – jeigu atitinkamam sprendimui priimti nėra numatytas konkretus terminas, organizacijai gali būti pasunkinta galimybė pasinaudoti veiksminga teismine gynyba. Turint tai omenyje, teisės į teisminę gynybą efektyvumas būtų sustiprintas, jeigu būtų nustatytas konkretus terminas priimti sprendimą dėl registravimo ar pripažinimo, o atveju, kai terminui suėjus sprendimas nepriimamas, organizacija turėtų teisę teismui skųsti institucijos neveikimą. Tačiau Lietuvai tokias nuostatas įtvirtinti būtų sudėtinga, nes ir politinis valstybės pripažinimo suteikimo procedūros pobūdis, ir negalimumas ginčyti sprendimo dėl statuso nepaaukštinimo yra įtvirtinti ne įstatyme, bet oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje.
Religinių organizacijų statuso priklausomumo nuo politinės konjunktūros problema daugelyje valstybių išspręsta suteikus įgaliojimus registruoti ar pripažinti religines organizacijas vykdomosios valdžios institucijoms arba teismams. Religinių organizacijų teisinio statuso apibrėžimas susitarimais sudaro prielaidas priimti politika, bet ne teise grindžiamus sprendimus. O jų statuso suteikimas parlamente gali patį šį procesą paversti politika.
Publikacija parengta atliekant tyrimą pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Galimybių tobulinti Lietuvos valstybės ir bažnyčios santykį modelio analizė“, nr. P-REP-25-2. Tyrimą atlieka Teisės fakulteto mokslininkai prof. dr. (HP) Egidijus Kūris (projekto vadovas), doc. dr. Johanas Baltrimas, asist. dr. Elena Masnevaitė, dokt. Justinas Drakšas. Publikacijoje panaudota medžiaga iš tyrimo metu parengtos studijos.
[1] Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pranešimą „Priimtas nagrinėti prašymas įvertinti Seimo nutarimo, kuriuo atsisakyta suteikti valstybės pripažinimą Lietuvos Jehovos liudytojų religinei bendrijai, konstitucingumą“, https://lrkt.lt/lt/apie-teisma/naujienos/1331/priimtas-nagrineti-prasymas-ivertinti-seimo-nutarimo-kuriuo-atsisakyta-suteikti-valstybes-pripazinima-lietuvos-jehovos-liudytoju-religinei-bendrijai-konstitucinguma:777.
[2] First Amendment to the United States Constitution (Jungtinių Valstijų Konstitucijos Pirmoji Pataisa), 1791 m. gruodžio 15 d., https://constitution.congress.gov/constitution/amendment-1.
[3] R. Schragger, M. Schwartzman. Against Religious Institutionalism. Virginia Law Review, 2013, vol. 99, no. 5, p. 964.
[4] Ibid.
[5] Ibid.
[6] Ibid.
[7] W. C. Durham, Jr. Legal Status of Religious Organizations: A Comparative Overview. The Review of Faith & International Affairs, 2010, vol. 8, issue 2, p. 3.
[8] U.S. Code (JAV Kodeksas), 1954 m. rugpjūčio 16 d., https://www.law.cornell.edu/uscode/text/26/501.
[9] R. Torfs, J. Vrielink. State and Church in Belgium. G. Robbers (ed.), State and Church in the European Union (3rd edn). Baden-Baden: Nomos Verlagsgesellschaft, 2019, p. 20.
[10] U.S. Department of State. 2023 Report on International Religious Freedom: Belgium, https://www.state.gov/reports/2023-report-on-international-religious-freedom/belgium.
[11] Assemblée chrétienne des Témoins de Jéhovah d’Anderlecht ir kiti prieš Belgiją, nr. 20165/20, 2022 balandžio 5 d.
[12] C. Van d Graaf. Belgium: Still No Revision of State Recognition of Religions 3 Years after Strasbourg Ruling, 2025 m. gegužės 19 d., https://hrwf.eu/belgium-still-no-revision-of-state-recognition-of-religions-3-years-after-a-severe-ruling-of-the-european-court.
[13] Žr., pvz., A. Ferrari, S. Ferrari. Religion and the Secular State: The Italian Case. J. Martínez-Torrón, W. C. Durham, Jr. (eds). Religion and the Secular State: National Reports. Provo: The International Center for Law and Religion Studies, 2010, p. 441; A. Giorgi, P. Annicchino. ‘Genuine’ Religions and Their Arena of Legitimation in Italy – the Role of the ECtHR. Religion, State and Society, 2017, vol. 45, issue 3–4, p. 285. Taip pat žr. A. Tchiabrishvili. Agreements between State and the Churches: Model of Cooperation or Green Light to Privileges Examples from Spain, Italy and Georgia. LL.M. Short Thesis. Budapest: Central European University, 2019, p. 23.
[14]Legge 24 giugno 1929, n. 1159 (Įstatymas Nr. 1159), 1929 birželio 24 d., https://www.normattiva.it/uri-res/N2Ls?urn:nir:stato:legge:1929;1159. Taip pat žr. Governo Italiano. Servizio per i rapporti con le confessioni religiose e per le relazioni istituzionali, https://presidenza.governo.it/usri/confessioni/intese_indice.html.
[15] Costituzione della Repubblica Italiana (Italijos Respublikos Konstitucija), 1947 m. gruodžio 22 d., https://www.senato.it/documenti/repository/istituzione/costituzione_inglese.pdf.
[16] Ibid.
[17] Ibid.
[18] A. Tchiabrishvili. Agreements between State and the Churches: Model of Cooperation or Green Light to Privileges Examples from Spain, Italy and Georgia. LL.M. Short Thesis. Budapest: Central European University, 2019, p. 23.
[19] A. Ferrari, S. Ferrari. Religion and the Secular State: The Italian Case. J. Martínez-Torrón, W. C. Durham, Jr. (eds). Religion and the Secular State: National Reports. Provo: The International Center for Law and Religion Studies, 2010, p. 437.
[20] T. Magazzini. The Italian Case ‘Baptised laicità’ and a Changing Demographic., A. Triandafyllidou, T. Magazzini (eds). Routledge Handbook on the Governance of Religious Diversity. London; New York: Routledge, 2021, p. 66.
[21] Žr., inter alia, E. Kūris, D. Pūraitė-Andrikienė. Individualus konstitucinis skundas ir „Romuvos“ byla. Konstitucinų justicija Lietuvoje: trys veiklos dešimtmečiai, moksl. red. A. Juškevičiūtė-Vilienė, D. Pūraitė-Andrikienė, 2023, p. 224
[22] Bundesverfassungsgericht. Beschluss vom 30. Juni 2015, 2 BvR 1282/11 (Federalinio Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimas), https://www.bundesverfassungsgericht.de/SharedDocs/Entscheidungen/DE/2015/06/rs20150630_2bvr128211.html?nn=68654.
Dr. Justinas Drakšas