Religinių bendruomenių diferenciacija Lietuvoje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos šviesoje

Spausdinimo versija

Donatas Glodenis

Valstybės ir bažnyčios simboliai - greta (asociatyvi nuotrauka)

Vienas iš esminių pokyčių Lietuvai atgaunant nepriklausomybę buvo religijos laisvės atkūrimas. Dar sovietmečio pabaigoje išsikvėpė ateizmo propaganda. Žmonės, kurie bažnyčioje tuokdavosi ir vaikus krikštydavo slapta, dabar galėjo laisvai dalyvauti religinėse apeigose nebebūgštaudami dėl to, kaip tai atsilieps darbe ar mokymo įstaigoje. Laisvė skleisti savo religiją, „apdairiai“ neįtraukta į LTSR Konstituciją, buvo grąžinta dar 1989 m. LTSR konstitucijos 50 straipsnio pakeitimu, kartu pripažįstant religines bendruomenes kaip kolektyvinius subjektus (juridinius asmenis). Religijos laisvė ir visų asmenų lygybė prieš įstatymą buvo įtvirtinta ir 1990 m. Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme.

Religinių bendruomenių skirstymo raida

1992 m. referendumu priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją joje buvo pakartota nuostata dėl tikinčiųjų lygybės prieš įstatymą religijos laisvė buvo įtvirtinta 26 straipsnyje, o 29 straipsnis uždraudė privilegijų teikimą ar diskriminavimą asmens išpažįstamo tikėjimo pagrindu. 43 straipsnis numatė, kad religinės bendruomenės, kaip kolektyviniai subjektai, galės laisvai veikti visuomenėje, ugdyti dvasininkus, turėti maldos namus, laisvai skelbti savo mokymą. Šis straipsnis taip pat nustatė, kad religinės bendruomenės galės tvarkytis pagal savo taisykles, kad valstybė negalės joms nurodinėti, kaip tvarkytis. To ir reikėjo tikėtis pasaulietinės, demokratinės valstybės konstitucijoje.

Konstitucijos 43 straipsnis taip pat skelbė, kad „valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai“.

Nors tokia Konstitucijos nuostata sudarė prielaidas skirstyti religines bendruomenes į kelias kategorijas („tradicines“ ir „kitas valstybės pripažintas“), neatrodė, kad tai būtinai lems ir skirtingas tradicinių ir kitų religinių bendruomenių teises. Juk jau kitu sakiniu buvo skelbiama, kad „valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises.“ Taigi, nepaisant to, kad vienos religijos yra Lietuvoje tradicinės ir gerai žinomos, o kitų religijų atveju valstybei dar reikia įvertinti, ar jų mokymas ir apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai, bei ar jos turi užtektinai narių (atramą) Lietuvoje, visoms joms pagal Konstitucija suteikiamos juridinio asmens teisės, tai yra, galimybė laisvai veikti kaip kolektyviniams subjektams. Tokio dalyko, kaip juridinio asmens teises turinti religinė bendruomenė, kuri nėra valstybės pripažinta, išvis nebuvo Konstitucijoje.

Tačiau 1995 m. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo kūrėjai nuėjo kitu keliu. Po šio įstatymo priėmimo religinės bendruomenės buvo suskaidytos į tris lygmenis. Geriausioje padėtyje atsidūrė įstatymo 5 straipsnyje įvardintos tradicinės Lietuvoje religinės bendruomenės. Į tradicinių religinių bendruomenių ratą pateko tos, kurių istorija Lietuvoje siekia dar Didžiosios Kunigaikštystės laikus: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų. Įstatymas taip pat numatė, jog religinės bendrijos, kurios Lietuvoje veikia bent 25 metus, gali, Seimo sprendimu, įgyti valstybės pripažintų religinių bendrijų statusą. Tokių bendrijų šiandien yra keturios (baptistų sąjunga, sekmininkų sąjunga, septintosios dienos adventistų bažnyčia ir naujoji apaštalų bažnyčia). Įstatymas taip pat numatė įregistruotų ir taip juridiniais asmenimis tapusių, tačiau valstybės nepripažintų religinių bendrijų kategoriją.

Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme buvo numatyta tik keletas skirtumų tarp tradicinių ir kitų religinių bendrijų. Pagrindinis jų - tik tradicinių religinių bendruomenių tikyba galėjo būti dėstoma mokyklose. Tačiau laikui bėgant skirtumų tarp tradicinių ir kitų religinių bendruomenių teisių atsirasdavo vis daugiau. Juk taip paprasta buvo „apsidraudžiant“ nuo „nežinomų“ ir „galimai pavojingų“ religinių mažumų teisės aktuose nurodyti, jog tam tikros privilegijos, išimtys ar teisės taikomos tik „tradicinėms“ religinėms bendruomenėms.

Šiandien teisės aktai numato, kad tik tradicinių religinių bendruomenių tikyba gali būti dėstoma mokyklose, tradicinių religinių bendrijų dvasininkai draudžiami iš valstybės lėšų, numatomas tik tradicinių religinių bendrijų kapelionų darbas kariuomenėje, joms kasmet skiriamos lėšos iš valstybės biudžeto, ir pan. Ne, situacija anaiptol nepalyginama su sovietine religinių bendruomenių kontrole ir persekiojimais. Visų religinių bendruomenių nariams ir pačioms bendruomenėms yra užtikrinamos pagrindinės teisės ir laisvė veikti, kurių pavydi religinės mažumos, išlikusios Rusijos įtakos sferoje. Tačiau tai nedideliai daliai Lietuvos gyventojų, kurie išpažįsta kitus nei tradiciniais pripažįstamus tikėjimus, religinių bendrijų diferenciacija palieka nemalonų skonį, verčia jaustis antrarūšiais savo šalyje.

Konstitucinio Teismo vaidmuo

Teisės aktų, numatančių skirtumus tarp tradicinių ir kitų religinių bendruomenių, priėmimo pagreitis itin sustiprėjo po to, kai Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarimu skirtingų teisių suteikimą skirtingoms religinių bendrijų kategorijoms paskelbė neprieštaraujančiu Konstitucijai. Teismas teigė, kad Seimas gali nustatyti išskirtines teises tradicinėms religinėms bendrijoms, jei taip nėra apribojamos kitų religinių bendruomenių pagrindinės teisės; daugiau jokių kriterijų dėl skirtingų teisių suteikimo nebuvo nurodyta. 2007 m. gruodžio 6 d. sprendime Konstitucinis Teismas taip pat pasakė, kad Seimas ne tik „gali“, bet kartais ir „privalo“ nustatyti kitokias teises tradicinėms religinėms bendruomenėms. Vėlgi, be menkiausio paaiškinimo, apie ką kalba.

2007 m. dokumente Konstitucinis Teismas taip pat paaiškino, kokiomis sąlygomis religinės bendruomenės gali pereiti iš vienos pakopos į kitą. Tradicinėmis gali būti įvardintos tik tos religinės bendrijos, kurios yra:

istoriškai, per amžius susiformavusio Lietuvos visuomenės socialinio, kultūrinio ir dvasinio paveldo dalis; <..> joms toli gražu nepakanka inter alia veikti Lietuvoje kelis dešimtmečius ar atitikti kokius nors kitus įstatymų leidėjo nustatytus formalius kriterijus, nes bažnyčių, religinių organizacijų tradiciškumas neatsiranda net per kelias žmonių kartas, o yra ilgalaikis, amžius vykęs ir nenutrūkęs procesas, sietinas su ilgaamže Lietuvos visuomenės dvasine, kultūrine raida ir padaręs jai esminį poveikį“.

Taigi, tapimas tradicine religine bendruomene neįvyksta tiesiog atitikus kokius nors formalius įstatymo leidėjo nustatytus kriterijus - tai yra šimtmečius trunkantis procesas. Kadangi nei viena tradicine nelaikoma religinė bendruomenė Lietuvoje negyvuoja „šimtmečius“, nei viena neturi galimybės tapti tradicine.

Valstybės pripažinimą Konstitucinis Teismas taip pat įvardijo kaip politinio sprendimo dalyką (pripažinimą gali teikti tik Seimas), ir glaudžiai susiejo su konstitucine „atramos visuomenėje“ samprata, kurią išaiškino taip:

„religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė, taigi negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis“.

Taigi, atrodytų, kad naujai Lietuvoje atsiradusios religinės bendruomenės steigėjams, jų vaikams, o gal ir anūkams Konstitucinis Teismas šiuo sprendimu nesuteikė vilties sulaukti valstybės pripažinimo - iki jo turi ateiti ir išeiti bent kelios žmonių kartos.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir posūkis Konstitucinio Teismo pozicijoje

Ganėtinai aiškų, tačiau iki galo neišreikštą pokytį konstitucinėje doktrinoje matome skaitydami 2017 m. liepos 4 d. nutarimą. Nutarime, kuriame svarstytas dvasininkų karo prievolės klausimas, Konstitucinis Teismas pasisako akcentus sudėliodamas visiškai kitaip, nei anksčiau:

Atsižvelgtina į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos <…> 9 straipsnio 1 dalį, <…> taip pat į šių Konvencijos nuostatų turinį atskleidžiančią Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, pagal kurią valstybė privalo gerbti religinių mažumų atstovų įsitikinimus, negali jų traktuoti kaip mažiau svarbių ir dėl to suteikti joms mažiau teisių, taip pat turi pareigą užtikrinti, kad tokio religinių grupių statuso, kuris lemia ypatingas jų privilegijas, suteikimo kriterijai būtų taikomi nešališkai ir be diskriminacijos <…>

Taigi, vietoje vos ne privalomo skirtingų teisių nustatymo skatinimo, kokį matėme 2007 m. sprendime, turime teiginį, kad religinėms mažumoms negalima suteikti mažiau teisių. Taip pat nurodoma, kad, egzistuojant sistemai, kurioje religinių grupių statusas lemia jų privilegijas, valstybė privalo sudaryti religinėms bendrijoms galimybes tokio statuso siekti, bei, kad tokio statuso suteikimui turi būti nustatyti aiškūs, nešališkai ir be diskriminacijos taikomi kriterijai.

Šios naujos gaidos Konstitucinio Teismo dokumentuose susijusios su nauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. 2008 m. priimtame sprendime byloje Jehovos liudytojų konfesija ir kiti prieš Austriją matome ir dar vieną aspektą, kurio nėra aukščiau cituotame Konstitucinio Teismo nutarime:

jei Valstybė sukuria sistemą, kurioje religinėms grupėms suteikiamos juridinio asmens teisės yra susiejamos su tam tikru statusu, visoms religinėms grupėms, kurios tokio statuso nori, turi būti suteikiama sąžininga galimybė dėl to statuso kreiptis, o nustatyti tokio statuso suteikimo kriterijai turi būti taikomi nediskriminuojančiu būdu.

Šios bylos dėl Jehovos liudytojų statuso Austrijoje atveju, dešimties metų laukimo laikotarpis Europos Žmogaus Teisių Teismui pasirodė nepagrįstai ilgas ir objektyviai nepateisinamas. Šioje byloje EŽTT pripažino Austriją pažeidus Jehovos liudytojų religijos laisvę ir juos diskriminavus.

EŽTT jurisprudencijoje galime rasti ir atvejį, kai Teismas tam tikrus reikalavimus pripažino pagrįstais ir atmetė skundą dėl diskriminacijos. Taip nutiko byloje Alujer Fernández ir Caballero Garcia prieš Ispaniją, kurioje Teismas sprendė, kad valstybės pozicija, jog tam tikrų privilegijų suteikimui yra būtina pasirašyti susitarimą tarp religinės bendrijos ir valstybės, nėra diskriminuojanti, nes religinei bendrijai toks reikalavimas nėra neįveikiamas. Kita vertus, kitoje byloje, kur tokį susitarimą pasirašyti su religine bendruomene valstybė atsisakė, Europos Žmogaus Teisių Konvencijos pažeidimas buvo pripažintas (žr. Bažnyčių tinklas „Gyvenimo žodis“ ir kiti prieš Kroatiją).

Euopos Žmogaus Teisių Teismo pastatas

***

Iš aukščiau išdėstyto akivaizdu, kad Lietuvoje egzistuojantis religinių bendruomenių skirstymas į tris kategorijas neatitinka šios naujos mūsų Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos. Ir neatitinka šios praktikos keliais aspektais. Viena vertus, religinėms bendrijoms suteikiamos nevienodos teisės. Kita vertus, įvairios privilegijos religinėms bendruomenėms yra susijusios su tradicinės religinės bendrijos ar (rečiau) - valstybės pripažintos religinės bendrijos statusu. Taigi, pagal EŽTT gaires, reikėtų numatyti aiškius kriterijus dėl religinės bendrijos tapimo tradicine ar valstybės pripažinta. Tuo tarpu teisės aktai nenumato tradicinės religinės bendrijos statuso suteikimo kriterijų. Ankstesnieji Konstitucinio Teismo išaiškinimai netgi vienareikšmiškai atmeta kriterijų nustatymo galimybę ir nepalieka jokios vilties, kad kelių šimtmečių istorija Lietuvoje pasigirti negalinti religinė bendrija tokį statusą gali įgyti. Taigi, tikrai negalime sakyti, kad, kaip nurodoma EŽTT sprendimuose, visoms religinėms grupėms, kurios tokio statuso nori, yra suteikiama sąžininga galimybė dėl to statuso kreiptis. Tam tikri kriterijai egzistuoja valstybės pripažinimo suteikimo atveju (religinė bendrija turi egzistuoti Lietuvoje bent 25 metus, jos mokymas ir apeigos turi neprieštarauti įstatymui ir dorai, ji turi turėti „visuomenės palaikymą“), tačiau ir čia ne viskas taip paprasta. Ankstesnieji Konstitucinio Teismo išaiškinimai („atramos visuomenėje“ susiejimas su egzistavimu šalyje ilgiau, nei trunka „kelių žmonių kartų“ gyvenimas) labai apsunkina jų įgyvendinimą toms bendruomenėms, kurios Lietuvoje gyvuoja nuo sovietmečio ar tik nuo antrosios nepriklausomybės laikų. Akivaizdu, kad tokia situacija neatitinka EŽTT nubrėžtų gairių.

Problemas visuomet lengviau pamatyti „iš šalies“. Tam ir egzistuoja tokios institucijos, kaip Europos Žmogaus Teisių Teismas. Manau problema - Lietuvos praktikos neatitikimas religijos laisvės ir asmenų lygybės standartams, kuriems Lietuva įsipareigojo įstodama į Europos Tarybą - yra ganėtinai aiški. Ir nėra ko laukti, kol „iš šalies“ gausime paraginimą ją spręsti. Kur kas pozityvesnis kelias yra rinktis pokyčius patiems, todėl, kad taip yra teisinga, o ne gavus niuksą. Manau, atėjo laikas kažkaip spręsti religinių bendrijų lygių teisių problemą.

Straipsnis parengtas pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos remiamą Nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų institucinio stiprinimo projektą (2017) NOBR-135.

Nuotraukos iš www.pixabay.com